kelionė į pietus: 2/5. katarų kraštas

antra mūsų kelionės diena. gerai išsimiegoję (lovos tikrai patogios), užkandę maistu iš liuxo ir išgėrę sulčių (kavos nenusipirkome), sėdom į mašiną ir patraukėme link katarų pilių. oras vėl puikus. mėlynas dangus, saulėta ir šilta. puikiau būti negali. pirmas šiandienos tikslas buvo queribus pilis už 40 km. kelias tikrai smagus, tuščias, per kalnus. beje, buvo labai stiprus ir gana vėsokas vėjas, kuris iš tiesų ir gelbėjo. kitaip būtume kepę prie kokių 35c..

važiuodami link queribus pilies, aptikome mažuką kaimelį (158 gyventojai) villerouge-termenès į kurį ikišome nosį. jame sutikome du turistus, tris vietinius, ir net aplankėme vietinę pilaitę, kur gavome keistą įrangą ant ausų, nurodymus, kaip elgtis ir, kurioje užtrukome kokias 15 minučių ;]

a, manau, kad reikia šiek tiek informacijos apie pačius katarus.  katarai (lot. catharus, iš gr. katharos ‘švarus’) arba albigiečiai (pagal Albi miestą) – krikščionybės atmainos XI – XIV amžiuje pietų Prancūzijoje, šiaurės Italijoje, katalikų bažnyčios pripažintos erezija, išpažinėjai. katarai ragino grižti prie ankstyvųjų krikščionybės principų, skelbė neturto, asketizmo idėjas. Nepripažino sakramentų. Teigė, kad Dievas sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – Šėtonas. Jėzus Kristus tebuvęs tik vizija, todėl negalėjo numirti, tuo pačiu ir prisikelti iš numirusiųjų. albigiečiai reikalavo naikinti bažnyčios žemėvaldą, dešimtinę, indulgencijas. siekė turtinės lygybės. albigiečiai tikėjo žmogaus reinkarnacija. daugumą šio judėjimo sudarė neturtingieji, nekilmingieji riteriai, taip pat buvo ir keletas kilmingųjų, tokių kaip vilhelmas IX, reimondas VI ir kiti. popiežius Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį (1209-1229), kuriuo prasidėjo albigiečių karai, trukę nuo 1209 iki 1229 m. katarai inkvizicijos galutinai užgniaužti XIV amžiaus pabaigoje.

pirėnų pusiasalyje esanti monsegiur tvirtovė buvo paskutinioji katarų citadelė, kuri taip pat buvo laikoma slapta turtų, kurių tarpe, spėjama, buvo ir Gralio taurė, saugykla. 1244 metų kovo mėnesį, po 10 mėnesių trukusios apsupties, katarai pasidavė. daugiau nei 200 vyrų ir moterų labai ramiai nusileido iš kalnų ir patys užlipo ant gedulingųjų laužų… [info apie katarus]. va tokie baisumai.

quéribus pilis. ši pilis yra viena iš didžiųjų katarų pilių (kartu su aguilar, peyrepertuse, termes ir puilaurens), kurios buvo skirtos ginti naują1659 metų sieną tarp prancūzijos ir ispanijos. pilis statyta XII a. quéribus stovi aukštai –  728 metrų aukštyje. 1951 prasidėjo pilies restauracija, ir 2002 metais ji tapo atvira lankytojams.

pasikopinėję po kalnus ir pasigrožėję pilies griuvėsiais, o dar labiau vaizdais nuo pilies, patraukėme link kitos katarų pilies peyrepertuse. visgi vėl turiu pažymėti, kad dėka labai stipraus vėjo, buvo labai teisinga keliauti ir kopinėti ir dairytis ir būti atviram ore. žodžiu, važiuodami iš queribus į peyrepertuse pilį sutikome labai fainą kaimelį cucugnan ir, aišku, nutarėme pasivaikščioti po jį. va tokie kaimai, miesteliukai ir yra didžioji jėga. autentiška, tikra, jauku, be turistų antplūdžių. aplinka ir vaizdai visai kaip minuscule [minuscule.tv] mutlikuose :] taigis, kaimelyje gyvena 113 gyventojų, be katinų ir šunų :] miestelio istorija anot interneto šaltinių prasideda 951 metais mūsų eroje. dominuojantis miestelio ar kaimelio objektas yra … malūnas (1692 m), kuris buvo atrestauruotas 2003 ir dabar visiškai veikia. prie jo, apačioje, yra labai faina kepykla, kur tikrai skaniai galima užkrimsti, išgerti kavos. kepama viskas vietoje – sausainiai, duona, bandelės, užkepelės.. hm, užsimaniau maisto.

iš šio mielo miesteliuko, padegustavę ir nusipirkę šiek tiek vietinio vyno, patraukėme link peyrepertuse pilies. labai įspūdinga važinėti šiame krašte. kelias eina tarp vynuogynų, kurie yra tiesiog visur slėnyje, kaimų, vienkiemių visiškai nėra – gali vienas važiuoti apie 30 km ir nesutikti ne tik nieko ant kelio, bet ir šalikelėse. peyrepertuse pilis stovi ant 800 m kalno viršūnės ir labai gražiai susilieja su kalnais. sunku net iš tolo ją atskirti nuo uolų. pilis pastatyta XI amžiuje aragono karalių. dėl karščio ir dar numatyto šiandienai kelio mes visgi nutarėme nekopti į šią pilį, o tik pažvelgti į ją nuo papėdės.

iš katarų pilų krašto pasirinkome mintį nulėkti iki viduržemio jūros. juk viskas taip šalia, o vandens norisi :] pakeliui mus lydėjo graži ir erotiška gamta.

pirmas mūsų sustojimas buvo savas miesteliukas collioure (už ~70 km) ant viduržemio jūros kranto visai šalia ispanijos. kelias labai smagus buvo, kol nepapuolėm į perpignan miestą, kuris neturi apvažiavimo, ir teko durti su mašina kiaurai jį. kamščiai ir slopinantis judėjimas buvo pakankamai nuobodu. bet išsikapstėme ir atvykom į collioure. jame gyvena ~3 000 gyventojų.  miestelis persisunkęs katalonų dvasia ir kultūra. miestelis žymus savo mažiausiu prancūzijoje vyno ūkiu ir nuo rupjūčio 15  vykstančia trijų dienų fiesta su dūdmaišiais ir  fejerverkais pritraukiančią krūvas žmonių.
kai atvykome lauke tvyrojo 36c gaivaus karščio. mašina pasistatyti prieš miesteli nebuvo bėdų – didelis dulkėtas nemokamas parkingas nebuvo užgrustas automobiliais.  pirmas malonus vaizdas – tai viduržemio jūra mėlyna kaip dangus ir begalės žydinčių krūmų. nuo parkingo pėsčiomis nusileidome į collioure. siauros spalvotais namais apaugusios gatvelės, pliažas pačiame centre, judesys, kelios jachtos, jūros ošimas, skanus vynas terasoje ant kranto ir pora mielų valandų pasivaikščiojimo.

iš collioure buvome nutarę važiuoti link viešbučio palei jūra, bet daug kelių uždaryti, daug kur vyko kokios tai miestelių šventės (visgi penktadienio vakaras), ir policija nukreipinėjo eismą mums nepalankia kryptimi.. tai mes pasirinkome kelią savą ir nutarėme aplankyti fort de salses katalonų tvirtovę, kurį pastatyta XV a. saugoti pasienį tarp katalonijos ir prancūzijos.

atvykome tuo metu, kai fortą uždarė – baigėsi darbo valandos. pasibrūžinome aplink ir išpėdinome. užtai nusipirkome labai skanių (kaip kad seinų 17 būdavo) abrikosų maišą už 1 eurą ir prisikirtome.

visgi grįžti nutarėme įdomesniu keliu, o dar tuo pačiu ir pavalgyti kažkur ant kranto jūros mėlynos. pasirinkome kelią sąsiauriu

ir užsukome užvalgyti į pirmą kurortinį miestelį le barcares. maistas buvo skanus, pakrantė miela, nes jūra,

o miestelis – liūdesys visuotinas. nevykęs reikalas prie jūros. kokia tai šventoji (architektūrine ir dvasios prasme). pardon tiems, kas myli šventąją ne tik dėl pliažų, bet mums ji labai niūri. tai čia toks prancūziškas variantas. ilgai neužsibuvę patraukėme sąsiauriu (gamta nuostabi, vanduo iš abiejų pusių, ramus kelias) 100 km iki mūsų nakvynės.

ryt važiuosime į ispaniją. pirmas taškas bus salvadoro dali muziejus figueres mieste.

toliau – kelionė į pietus: 3/5. ispanija

Share your thoughts

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: