viena diena šampan[ėj]e

šeštadienį nutarėme aplankyti šampanės regioną visa šalia mūsų. jau senai norėjome aplankyti troyes miestą, kuris buvo senoji šampanės sostinė (dabartinė yra rheims châlons-en-champagne), ir apie kurį esame girdėję gerų žinių. o tuo pačiu ir pasivažinėti šampano keliu prancūzijoje. europos sąjungos įstatymai saugo šampano pavadinimą gėrimams, kurie pagaminti tik šiame regione. šiek tiek informacijos apie šampanę [žemėlapis, vėliava]. pakankamo didelio derliaus metais šampanėje pagaminama apie 300 milijonų butelių šio brangaus kilnaus putojančio vyno. legaliai įmanomas maksimalus gamybos kiekis – 310 milijonų butelių.
šampano pardavimų vertė – 2,1 milijardo € per metus.  pirmieji vynuogynai šampanėje atsirado pradedant irti romos imperijai, maždaug V amžiuje. jau tuomet šioje srityje dominavo pinot noir vynmedžiai, tad daugiausiai buvo gaminamas ne baltasis vynas. šampanės vynuogynai užima tik apie 2 % visų prancūzijos vynuogynų, bet išsibarstę keliuose regionų tarp 48–49 paralelių. tai šiauriausia vieta prancūzijoje, kur auginamos vynuogės. pasaulyje sparčiai didėjant originalaus prancūziško šampano paklausai, prancūzija planuoja išplėsti šampanės regiono ribas, praneša bbc. kadangi šampanu turi teisę vadintis tik tas putojantis vynas, kuris yra pagamintas šampanės regione, prancūzijoje, vienintelė išeitis patenkinti didėjančią paklausą – prie šampanės regiono prijungti dar 40 kaimelių, kuriuose auginamos vynuogės ir gaminamas putojantis vynas. tai būtų pirmas kartas po 1927 m., kai koreguojamos regiono ribos. šampanės regione gyvena 1 334 000 gyventojų. [apie šampaną]

pasirinkome mes kelionę ne greitkeliais, o nacionaliniais ir regiono keliais. ir labai tuo patenkinti likom, nes eismas buvo minimalus, keliai tušti, kaimeliai ir gamta visa mūsų :], turistų nulis. ko gero tuo metu traukė link pietų, radija pranešinėjo, kad prancūzijoje rugpjūčio pirmą buvo apie 700 km kamščių keliuose, austrijoje ir šveicarijoje keliautojai buvo strigę prie esminių tunelių ir panašiai, o mūsų kelias buvo tiesiog skirtas puikiam šeštadieniniam pasivažinėjimui. taigis, mes patraukėme link troyes. 257 km. kadangi važiavome visai šalia verdun, o tose apylinkėse vienas žiauriausių I-ojo pasaulinio karo (1916) mūšių, ir visumoje nutarę, kad visgi reikia aplankyti tokią vietą, užsukome į memorialą-kapines.. 130 000 žuvusių. neatpažinti… kraupu. vieta nesulaikanti ilgai. noras minti iš ten nemažas. beprasmybė..

mikliai apėję ratą apie memorialą, sėdome į mašiną ir patraukėme toliau. kelias, ėjo ne per vynuogynus, kaip mes tikėjomės (visgi buvome šampanėje), bet per kviečių laukus, kuriuose dūzgė kombainai keldami dulkes, dirbo ūkininkai ir visai nebuvo panašu į mintyse sudėliotą vaizdą. bet buvo gražu. labai gražu.

nustebino mus to regiono turtingumas ir tvarka, apželdintos sodybos, kalnai gėlių, nupjauta žolė, prižiūrėti keliai..  gėlių ant namų daugiau, nei esame matę šveicarijoje!

pakeliui mums pasitaikė tikrai nuostabi l’epine miestelio bazilika. visai palei kelią, puikus kūrinys. pradėta statyti 1405-1406 metais ir baigta 1527. 55 metrų aukščio. labai jauki ir šviesi viduje.

apžiūrėję baziliką, kurioje lankėsi ir prancūzijos didikai, sėdome kitoj pusėj gatvės kavos ir kažko užvalgyti.

kadangi mūsų kelias ėjos tiesiai pro kitą šampanės miestą châlons-en-champagne, tai nutarėme iš karto jį ir paimti. va, dabar perskaičiau, kad šis miestas nors ir yra ketvirtadaliu mažesnis už rheims ir yra šampanės sostinė. miestas nėra didelis, bent jau dėmesio verta istorinė dalis, nors ir ji, kaip paskui pastebėjome nėra labai didelio dėmesio verta. puikiai išreklamuotas mūsų kelionių gide, jis nebuvo panašus į tai, ko tikėjomės. bet tačiau.. mes jį aplankėme.  čia gyvena apie 48 000 gyventojų. miesto pavadinimas (beje iki 1997 metų jis vadinosi châlons-sur-marne) rašytiniuose šaltiniuose atsirado 1553 metais. mieste yra tikrai gražių fachverkinių pastatų, įspūdinga neo-klasicistinė rotušė XVIII a.  (hotel de ville), unesco saugoma katedra, keletas šiaip įdomesnių objektų, nulis turistinių nuorodų mieste ir labai gražus info centras.

pasivaikščioję po châlons-en-champagne, gavę šampano kelių žemėlapį ir gerokai sukaitę (oras buvo apie 33c), mes patraukėme link įspūdingų šampanės fachwerkinių XVI amžiaus bažnytėlių šalia mažų (~200 gyventojų) miesteliukų drosnay, outines ir châtillon-sur-broué. pakeliui aptikome dar vieną labai įdomią bažnyčią:

drosnay bažnytėlė. labai jauki, tokia sava, suklypus viduje, apdulkėjusi…

iš ten, aploti vietinių šunų :], patraukėme į kitą kaimą outines, kurio vienas kitas namas priminė žaliakalnio medinukus:

kadangi važiavome XVI amžiaus bažnytėlių keliu, tai aplankėme ir trečią panašią châtillon-sur-broué kaimelyje:

pažiūrėję, pafotografavę tuščiais saulėtais keliais tarp kviečių, saulėgrąžų ir kukurūzų laukų, patraukėmė į troyes. pakeliui dar atsimušėme į užrakintas XVI amžiaus mūrinės bažnyčios duris, kurioje anot nuorodų saugoma XII a. kripta.

troyes pasiekėme apie penktą valandą. laisvai pasistatėme parkinge mašiną ir patraukėme pasidairyti koks čia grožis mūsų laukia. nupėdinome iki info centro, kuris dar veikė, nors ir buvo šeštadienio vakaras. gavome žemėlapį su labai puikiai sužymėtais senamiesčio maršrutais. troyes jau žinoma nuo romėnų laikų. senas gražus ir mielas miestas. tikrai vertas gero laiko jame pabūti. nėra didelis (64 000 gyventojų), senamiestis labai mielas, su restoranais, boutiqueais ir prancūziška dvasia. kaip bebūtų įdomu (perskaičiau dabar), kad troyes yra šokolado gamintojo pasaulio čempiono  pascal caffet gimtasis miestas.

o senamiestis tikrai mielas. siauros gatvelės, didelė katedra, puikūs ir suklypę fachwerkiniai namai, mažos kavinukės, vynas chablis, nedaug žmonių (vis dar manau, kad jie visi patraukė į pietus), geras oras ir ramus pasivaikščiojimas su vakariene st jean restorane (na, atvirai, nebuvo skanu..).  keletas nuotraukų iš troyes:

tiesiog žmonės troyes mieste :]

va tokia diena gavosi. buvo jau po aštuonių vakare, tai kol dar nesutemo nutarėme pralėkti šampano keliu. vis tiek buvo pakeliui namo. aišku, dėl laiko, jau nesitikėjome aplankyti kokių nors rusių ir padegustuoti gėrimuko, bet važiuoti tarp vynuogynų (pagaliau!), per mažus kaimelius, visada yra smagu. pasirinkome kelią link rheims ir liuxo, kuris prasidėjo mažame kaimely montgenost. va, tas geltonas kelias žemėlapyje.

važiavome smagiai, ale pradėjo lynoti, ir temti.. todėl pasiekę sezanne miesteli, pasirinkom greičiausią kelią į liuxą. lėkėm autostradom, laukuose naktį dirbo kombainai, labai įspūdingai atrodė. ir pusę pirmos nakties jau buvom namie, apturėję tikrai dar vieną gerą kelioninę dieną.. dar buvo mintis spėti į balionų fiestą, bet ji vėl įvyko be mūsų..

dabar artimiausia kelionė į Kauną :]

2 Comments

Join the discussion and tell us your opinion.

linas iš praeitiesreply
2009/08/13 at 2:22 pm

Btw, negali, žmogus, nepastebėti, kad jų namuose daug malkų įmūryta. Niekada dar neteko matyti tokio kiekio. Atrodo lyg neapsispręstų – rastinį namą statyti, ar mūrinį 🙂

linas iš praeitiesreply
2009/08/13 at 2:20 pm

Respektas už tokį sumanymą ir jo išpildymą!

Leave a reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: