kulne 6/7

paskutinė normali diena prasidėjo įdomiai…

kadangi šiukšlės italijoje yra suprantamos kitaip, tai ir jų pridavimas/išmetimas yra reikalas subtilus. atvykę į trullį gavome griežtas instrukcijas kur, kuriom dienom ir kokiom valandom galima išvežti šiukšles. nors ceglia messapica miestukas yra arčiau, bet šiukles griežtai vežt reikia į ostunį, kuris 3 km toliau. todėl, kad ne ta komuna. mes ir paklausėme tetutės sabrinos, nes pyktis su mafija italijoje nelabai išmintingas reikalas, vienok. taigis, užpildėm su Jonu žaibuką visokiais buvusiais gėriais ir patraukėm tarpalyvmedžiniais keleliais link ostuni miestuko, kur prie stadiono tvoros penktadieniais priduodamos šiukšlės. viskas atrodo paprasta. na reikia taip, tai taip reikia. o ne :] paprasta nebuvo. radome mes tą stadioną, bet šiukšlinykų ten nei kvapo. malėmės, malėmės, kol persekiojant mažą šiukšliavežį pavyko jį užspeisti į kampą ir, dėka puikių Jono italų kalbos žinių, mums buvo nurodyta važiuoti dritidriti iki distributore benzini. ir nuvažiavome. radome benzini, radome tvorą ir radome kaaaalną mašinų, atgabenusių šiukšles. laimingi ėmėmes traukti nekvapnius maišus iš žaibuko ir skirstyti po konteinerius. bet ir taip buvo ne taip gerai, kaip tikėjomės. visgi, šiukšles rūšiuoti reikia. griežtai. gerai, kad mūsų neitališki veidai davė mums diplomatinį imunitetą, kuris tiko mafijai, bo nežinia kuo galėjo baigtis… tiesa, degalinės pastatas įdomus. vienoje pusėje degalinė, kitoje gelateria (ledainė lietuviškai). prie tos gelaterijos sėdi koks 15 diedukų, puikiai atitinkančių mafijinių fizionomijų stereotipus, kurie stebi visa šiukšliną procesą ir nužvelgia kiekvieną su maišu. štai tokia patirtis šiukšlinė aplankė mums. Jonui tai davė puikių biznio idėjų, apie kurias sužinosite artimiausiu metu, manau :]

na, laikas namo – rankų plauti :]

papusryčiavome skaniai skaniųjų sūrių (va, noriu dabar keletos su pomidorais.. mmm). ir patraukėm į ostuni [www] miestuką ledų ir pasidairyti.

puglia brangakmenis ostuni vadinamas baltuoju miestu. jis įsikūręs itin gražioje vietoje ant trijų kalvų, o iki adrijos jūros pakrantės vos keletas kilometrų. važiuojančius pakrantės greitkeliu fasano–brindisi keliautojus pakeri nepakartojamas vaizdas – akinančiai baltos ant kalvos įsikūrusio miesto sienos. nenuostabu, kad negalėdami atsispirti ostuni kerams daugelis turistų noriai keičia kelionių planus ir suka aplankyti miestelio. mes nekeitėme. mes ten norėjom labai patys :]

ostuni  apylinkės gyvenamos nuo akmens amžiaus. manoma, kad miestą įkūrė mesapiai, o sugriovė hanibalas. tuomet jį atstavė graikai, pervadine astu néon („naujas miestas“). nusiaubtas po romos imperijos žlugimo, miestas 996 m. atiteko normaniškai lecce grafystei. 1300-1463 m. ostuni priklausė taranto kunigaikštystei, o nuo 1507 m. atiteko izabelei, bari kunigaikštienei, milano kunigaikščio gian galeazzo sforza žmonai. izabelei valdant mieste suklestėjo renesansas, ji globojo humanistus, tokius kaip vyskupas giovanni bovio. mirus izabelei 1524 m. miestas tapo kraičiu jos dukrai bonai sforzai, kuri ištekėjo už lenkijos karaliaus žygimanto senojo. bona valdė liberaliai ir kilniaširdiškai. 1539 m. ji liepė pastatyti bokštus pakrantėje, kad būtų apsisaugota nuo tikėtinos turkų, kurie valdė balkanus, atakos. va.

taigis, išdūzgėme į ostunį. ledų. pakeliui teko kovoti su gyvatėmis ant kelio. malonu nebuvo.. brr. gal dėl to paskui ir blaškėmės juodų debesų gąsdinami, ir nežinodami kur toliau pasidėti? ;]

ostuni – miestukas ypatingas. gatvių siaurumas yra ypatingai siauras :]]] žaibukas rado keletą gatvelių, kur pravažiuoti fiziškai nebuvo galima. net italai mumis aiškino kur važiuoti geriau, kur ne. ganėtina įdomu buvo, vienok. patirtis, sako žmonės :]]

va tos gatvelės ir auto parkavimo technika jose

čia prasideda labiau senamiestis, o ir ledų skanių šioje aikštėje buvo paskanauta

pačioje ostuni senamiesčio širdyje

adrijos jūra

grįžtam link žaibuko, kur mūsų ir laukė siaurų gatvelių nuotykiai

ostuni mums patiko. labai labai. gal net daugiau, nei trulli miestukas alberollo?

kadangi oras tapo labai mielas, o ir diena kaip ir paskutinė, tai šovė mintis, kad gal reikia pasibaseininti ir patingėti, bet tačiau, bevažiuojant atgal mus ėmė bauginti juodasis debesas (gyvatės kaltė), tai mumi palei adrijos krantą

patraukėme link knygų ir žmonių aprašomą dėmesio vertą polignano a mare miestuką [www].

vaizdingas polignano a mare senamiestis, į jūrą žvelgiantis nuo stačių kvapą užimančių 30 m aukščio uolų, traukte traukia tiek įdomia architektūra, tiek ir nepakartojama panorama. pastatyti visai arti stačių uolų briaunų namai išnyra iš jūros kaip kregždžių lizdai. romantiška miestuko architektūra ir spalvų kontrastai, eidamas žydinčiomis gėlėmis išpuoštomis vingiuotomis gatvėmis pasijunti lyg rojuje (beveik :]]). miestukas tikrai superinis. mažas, jaukus, su vaizdais ir su skaniais ledais (labai) ir kava spezial. tobulo skonio.

miestuko viduje

tetutė ir jos bažnytėlė :]]]

vaizdas nuo balkono. tokių teisingų buvo keletas

kitas balkonas

dar viena bažnytėlė su labai keistu kryžium..

pasidairėm, paskanavom, o dabar metas ir pavalgyti.. maisto paieškos situacija buvo įtempta, ir reikia pripažinti, kad skonis nebuvo..

lekiam atgalios per tamsius duobėtus kelius. ryt liuxan..

Jono nuotraukos

p.s. būkime saugūs

Share your thoughts

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: