43 dienos

Vasara perlipo savo pusę. O mes pakentėjom dar savaitę ir patraukėm namo. Iki rudens. 

Nesikankinome ankstyvais kėlimaisiais ir naktiniu važiavimu – tiesiai po darbo išlėkėm namolio. Su nakvyne pas lenkus. Kelias bus normaliai neblogas (vienas kitas pasikimšimas DE atėmė vakarienę), o lenkai su Varšuva nieko naujo nepateikė šiemet, tai teko pasistumdyti už jos šiek tiek. Bet Kaune buvom su šviesa ir buvome šviesiai patys sau 😉

Atostogos prasidėjo. Ir buvo jų nemažai, bet mažai 😉

Mėginsiu nuotraukomis prisiminti ką mes veikėme…

Ir, kaip įprasta, prašom nepykti, jei kas nepapuolė į kadrą vienaip ar kitaip, bo ne visada fotikas po ranka, o kartais ir be jo ramiau 😉

Ai, ir dar – bus kaAalnas nuotraukų iš aifono. Tik kantrybės, prašau.

Grįžom šeštadienį, o sekmadienį jau lėkėm link Zarasų, kur Rugilė nusėdo savaitei Kalbančios fotografijos stovykloje.

Pasidairėm Kaune dieną vieną, ir jau mes prie jūros, bo buvo Proga (Jonui valioo 😉 )

Kelios dienos prašvilpė, metas pažiūrėti kas Kaune darosis

Vienos savaitės bac ir nebėra. Laikas važiuoti dukrelės pasiimt.

Pirmiausia pasidairėm prie Salako bažnyčios. Bet šiais laikais jau yra kitaip – apžiūri iš išorės ir laisvas, bo bažnyčios rakinamos…

Bet tiesiai namo neįdomu, tai nusukome iki Stelmužės Ąžuolo. Įspūdis. Tiems, kas pamiršo – Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Lietuvos gamtos paminklas. Auga Stelmužės kaime (Imbrado seniūnija, Zarasų rajonas). Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 m, apimtis prie žemės 13 m (kamienui apimti reikia 8-9 vyrų). Be Ąžuolo ten yra maža bažnytėlė su labai dailiu vidumi ir labai pikta ciocia, kuri nori 3 eurų už fotkinimą.. būkit atsargūs 😉

Na, dar pakeliui nusukome akmens pamatyti. Na ir lengvas ten bardakėlis su eismu.. (kelias tvarkomas, tai tautiečių suvokimas kaip elgtis atsiskleidė visu pajėgumu..)

Grįžom į Kauną, pasidairėm po dangų

Kiek pamenu, viena diena buvo skirta kelionei iki Šiaulių. Pirmas punktas buvo visai netikėtai (nepagalvojau, kad pakeliui tokis objektas yra – atostoga) šalia kelio esantis Lyduvėnų tiltas [www].

Lyduvėnų tilto istorija prasidėjo 1916 m. – tuo metu čia vokiečių kariuomenės pionieriai pastatė medinę estakadą. Nors ir nebuvo tinkamas traukinių eismui, tuo metu Lyduvėnų tiltas buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje. 1918 m. šioje vietoje pastatytas plieninis tiltas, juo vyko intensyvus keleivinių ir krovininių traukinių eismas, o pats tiltas laikytas technikos stebuklu. Besitraukdami vokiečiai 1944 metais tiltą susprogdino, o 1952 m. pastatytas dabartinis tiltas. Lyduvėnų tiltas buvo svarbi apačioje įsikūrusio miestelio dalis. Kol šiuo tiltu vyko intensyvus traukinių eismas, sakoma, kad gyventojams nereikėdavę laikrodžių – valandas jie galėdavo pasakyti pagal važiuojančius traukinius. Ilgis 599 m, plotis 4,5 m, aukštis 42 m.

Įspūdis, vienok.

Važiavome toliau. Pasiekėme Šiluvą, vietą, kur Švč. Mergelė Marija apsireiškė 1608 metais [daugiau informacijos]. Tai vienas pirmųjų Marijos apsireiškimų Europoje ir veikiausiai vienintelis, kai Marija kalbėjo kitos konfesijos žmogui. Graži vieta, tikrai.

Važiavome toliau. Pakeliui Tytuvėnai su savo vienuolynu [www]. Velnioniškai netikėtai graži vieta. Verta keliaujant ten užsukti. Iki šių dienų išlikęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jo architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro vienas šalia kito išsidėstę bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai. Labai gražu.

Tai gražiai bekeliaudami pasiekėm kelionės tikslą – Kryžių kalną [apie kalną įdomiai]. Stipri vieta. Ten reikia būti, kad suvokti tą jausmą.

Užsukom ir į Šiaulius trumpam beigi maistui

Kažkaip tapo vėsiau, ir metas namo važiuot atsėlino. Tai pro Šeduvos malūną [www] patraukėm į Kauną. Iš vaikystės kokis tai vaizdas kitokis buvo 😉 Šeduvos malūno pradžia – 1905-ieji metai… Tada jis buvo pradėtas statyti. Tarsi kažkokio užkeikimo persekiojimas, malūnas, dar nebaigtas statyti, užsidegė, jo vos nepraradome karo metais (buvo smarkiai apgriautas). Tačiau malūnas niekada nebuvo užmirštas – tarybiniais (1967aisiais) metais jis tapo pasilinksminimų vieta – žmonės į jį plaukdavo kaip į atlaidus.

Tuomet atėjo metas Palangai, kuri atidarėme mūsų keturių dviračio sezoną prie jūros. Ir buvo labai gerai ten. Labai. Ir tas oras buvo draugiškas, bei mes irgi buvome tokie 😉

Gerai prie tos jūros, ech gerai ..

Tuomet buvom Kaune. Šventėm 18 metų (VALIO MUMS). Daržininkavom. Bendravom. Ir atostogavom.

Kadangi Rugilės laukė dar viena stovykla, tai mūsų keliai pasuko vėl Aukštaitijon. Palikę Rugilę Molėtų miškuose su Atgajos chebra, į Kauną pasukome ratais 😉 Pirmiausia sustojome Dubingiuose [piliavietė]. Labai ten gražu. Prie miestelio stūkso Dubingių piliakalnis su XVI a. piliaviete (archeologijos ir istorijos paminklas), miestelis laikomas didikų Radvilų giminės tėvonija.  Iš Dubingių į Giedraičius kelias veda vos ne 100 m ilgio mediniu Dubingių tiltu per ežerą. XVII a. Dubingiuose veikė drobės audyklos, viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių…

Dubingiuose prisiminėm keliautojų dėmesio vertą www.lietuvon.lt, kur aptikome įdomių vietų esančių netoliese. Pamiršau pavadinimą, bet miškelyje radome mauzoliejų, kuris dabar priklauso Bobelių šeimai (apleistas objektas, gaila)

Tuomet pasukome į totaliai keistą vietą, kur savininko esybė ir girimosi laipsnis buvo gana įspūdingas, bet atitiko vietą puikiai 😉 tai Žalvario parkas [www]. Kas bus netoli, užsukit – keistai įdomu.

Čia buvo tik maža dalis to, ką galima pamatyti nesant virš 30c pliuse 😉

Nutarėme aplankyti ir Alantą – bažnyčią (be abejo, užrakinta) ir Dvarą [www].

Va tiek. Tuomet nusėdome Kaune ir stebėjom nenuonodu dangų beigi debesis ganėm

Tuomet vieną dieną pasukome į Dzūkiją. Ir piramidės reikėjo, ir piliakalnio, ir raisto 😉

Pabuvome Merkinės piramidėje [istorija]. Įdomu vis tiek. Laikas parodys kiek galios ten.

Tuomet nuvykome ant Merkinės piliakalnio [informacinis aprašymas]. Labai gera vieta.

o tuomet patraukėm pas pelkes ir raistus. Tik niekaip nesuprantu, kaip važiuojant ten, kur norėjom, atsidūrėm ten, kur nesam buvę? 😉 Čepkelių raistas [www], vienok, vieta paslaptinga.

Buvo vėl graži diena. Kiek pamenu, per dienas dar buvome Europos centre, bet nerandu foto. Gal aš be fotiko ten buvau? Jei taip, tai nuotraukos bus iš kišenės bei gal dar pas Rugilę?

Radau dar kelias foto nuo balkono

ir vieną labai tradicinę – Kauno panorama, kur vis kažkas naujo pasirodo karts nuo karto (diiiidelė foto, tiksliau ilga labai 😉 )

Tai tiek nuotraukose. O ne nuotraukose yra visi jausmai, kurie apima, kai esi namie su savais, tarp savų, pas savus ir savyje. Gera ir tiek, kaip ten bebūtų.

Na, jei apie gerumą, tai mes buvome labai geri, bo nudirbome daug gerų darbų –  nuo cukinijų pavertimo į skanų čatnį iki Fryko gatvės išasfaltavimo. Va. Kokis platus gerumo spektras. Tik nepavydim.

Ir labai dėkui visiems, su kuriais susimatėme trumpai ar ilgėliau. Buvo smagu. Manau 😉

Ir ač namams, kad jie yra.

O kelionė atgal buvo labai neblogai. Be nakvynės per 16h 24 min buvo Liuxe. Nesunkiai.

Ir dar – 6 savaitės atostogų yra mažai.

Share your thoughts

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.